Pratarmė

Europos šiaurėje Viduramžiai žymi pradžią nacionalinių istorijų, kuriose pirmą kartą paminėti etnonimai, vietovardžiai, asmenvardžiai, aprašyti įvykiai ir suformuoti pasakojimai, susiję su gamtiniu ir kultūriniu kraštovaizdžiu, moderniais laikais klojo pamatus valstybių istorijoms. Šių procesų išdava yra ir vadinamoji „kunigaikščių Lietuva“, pastaraisiais šimtmečiais maitinusi istorinę vaizduotę, didaktiką, iš dalies ir istorijos politiką. Tik XX a. pabaigoje šiuos prieštaravimų nepripažįstančius ir veikiausiai nepažįstančius didžiuosius pasakojimus imta skaidyti, į mokslo apyvartą įtraukiant kasdienį gyvenimą fiksavusius šaltinius, medžiaginės kultūros tyrimų duomenis, bet visų pirma keliant klausimus ir pasitelkiant tarpdalykines tyrimų prieigas. Taip dabartinė medievistika Viduramžių Europoje atrado miestietišką gyvenseną, moteriškąjį maldingumą, nuolatinį nepriteklių ir proginį perteklių, inžinerinę mintį, kenčiantį kūną ir kultūriškai ugdomą žvilgsnį. Permąstoma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) praeitis tapo paskata peržiūrėti dailės istorijos pasakojimą, visų pirma jį praplečiant ir papildant pastarųjų dešimtmečių tyrimais. Prieš dešimtmetį VDA Dailėtyros institute, aptariant LDK dailės ir architektūros tyrimų būklę, buvo sumanyta parengti naują Lietuvos dailės istoriją, kuri turėjo prasidėti nuo tomo, skirto krikščioniškiems LDK Viduramžiams. Optimistinį sumanymą skatino palyginti trumpas, XIV a. pabaiga – XVI a. pradžia apribotas laikotarpis, negausiai išlikę objektai, gausėjantys archeologinių ir natūros tyrimų duomenys. Tuokart apsispręsta aptarti medžiaginės kultūros šakas ir taip padėti pamatus tyrimų sintezei. Dešimtmetį brandintas sumanymas ne tik pateikė naujas tyrimų apžvalgas, bet ir išryškino spragas, netolygumus ir tyrėjų stoką probleminę dailės istorijos sintezę paversdamas ne konkrečiu planu, o ateities lūkesčiu.