Polemika su metafiziniu adresatu šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje

[straipsnis lietuvių kalba; santrauka anglų kalba] Straipsnyje tyrinėjama šiuolaikinėje lietuvių eseistikoje matoma transcendencijos samprata ir jos poveikis literatūrinio aš savimonei. Derinant teorinę literatūros teologijos perspektyvą su Michailo Bachtino paslėptos polemikos samprata, analizuojama pasakotojo, autoriaus atvira ir slapta polemika su metafiziniu adresatu trijuose reprezentaciniuose eseistikos tekstuose: Sigito Parulskio „Aukojime“ (2002), Giedros Radvilavičiūtės „Teksto traukoje“ (2010), Alfonso Andriuškevičiaus „Atsisveikinime su daiktais“ (2015). Šiuose daugiabalsiuose tekstuose egzistencinis (egzistencinei savimonei lemtingai reikšmingas) dialogas įtaigiai deautomatizuoja žmogaus prasmės refleksiją. Daroma išvada, kad S. Parulskio „Aukojime“ vyrauja ontologinis literatūrinis mąstymas, postuluojantis žmogaus ir būties esmę, o G. Radvilavičiūtės „Teksto traukoje“ ir A. Andriuškevičiaus „Atsisveikinime su daiktais“ – gnoseologinis mąstymas, plėtojamas kaip intensyvi atsakymų į būties esmės ir žmogaus prasmės klausimus paieška.