„Išlaisvinti“, pasmerkti ir „nedėkingi“: Ukrainos ir ukrainiečių bolševikinė „resovietizacija“ (1943 m.–6 deš. pradžia)

Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti pirmuosius bolševikų valdžios „išvadavimo“ ir prieškarinio status quo atkūrimo žingsnius Ukrainos teritorijoje. Užduotis – išsiaiškinti, kokias „išvadavimo“ praktikas pa­tyrė okupuoti žmonės; kaip bolševikai reagavo į tautinės idėjos atgaivinimą; kaip resovietizacija tapo Rusijos imperinės tvarkos atkūrimo pagrindu; kaip Ukraina tapo placdarmu iš naujo išrasti sovietinio imperializmo modelį, „orientuotą į Rusiją“. Šiame straipsnyje resovietizacija traktuojama kaip bolševikų valdžios mechanizmai ir praktikos (bei įrankiai) ukrainiečių bendruomenių, kurios po karo turėjo Kremliui pavojingų intencijų – visuomenės solidarumo ir gebėjimo pasipriešinti – atžvilgiu. Darbo šaltiniai – centrinių valdžios institucijų, saugumo tarnybų archyviniai dokumentai, atsiminimai, statistikos dokumentai, korespondencija. Metodologinis pagrindas yra agentūros samprata, kuri reiš­kia galimybę bet kokiomis aplinkybėmis pasirinkti savo gyvenimo variantus. Išvados. Jau pirmaisiais grįžimo į Ukrainos žemes etapais bolševikai atnaujino represijas ir plėšikavimą, kas buvo plačiai taikoma iki Antrojo pasaulinio karo. Persekiojimu ir represijomis buvo smogta Ukrai­nos nacionaliniam atgimimui. Vykdant plačias kampanijas prieš Ukrainos buržuazinį nacionalizmą ir už „dėkingumą rusams už išvadavimą“, ukrainiečiai buvo užmaršinami ir kaip Antrojo pasaulinio karo aukos, ir kaip didvyriai.