Politinis korektiškumas: antropologinė „geradarystės“ forma

Jonathanas Friedmanas naująja savo knyga Politicamente corretto. Il conformismo morale come regime (Friedman 2018), pasitelkęs kritinį mąstymą su dažnu poleminiu intarpu, ir vėl pataikė tiesiai į dešimtuką. Tiesą sakant, jis įtikinamai apibūdina ideologinei ir politinei praktikai būdingą veidmainystę, kurią aš vadinu „geradaryste“ ir kuri, kaip netrukus pamatysime, yra ypač išvešėjusi šių dienų antropologijoje. J. Friedmanas taikliai ir aiškiai sako, kad „politinis korektiškumas“ tapo šiandieninio elito ideologiniu instrumentu. Mano nuomone, terminas „elitas“ yra dviprasmiškas, nes semantiškai jis per platus, taigi neapibrėžtas. Šį terminą dėl jo semantinio neaiškumo kiek anksčiau kritikavo Vilfredo Pareto (Pareto 2006). Kas yra elitas? Ar tai „politinė klasė“, kurią apibrėžė Gaetano Mosca (Mosca 1958), ar, cituojant Robertą Michelsą (Michels 1989), tai – politinių partijų aukštesnioji pakopa ar valdžios elitas, kurį mini Charlesas Wrightas Millsas (Wright Mills 2000), t. y. tie žmonės, kurie valdo ir monopolizuoja parlamento gyvenimą? O gal tai asmenys, kurie užima dominuojančias pareigas kultūros ir meno srityse, tie, kurie sėkmingai kuria ar vadovauja kultūrinei veiklai? Norint išvengti tokio neišsamaus sąrašo tęsimo, šioje vietoje reikėtų nurodyti ir tuos, kurie pagrįstai ar ne visai pagrįstai yra įvardyti kaip akademinės srities atstovai, t. y. tie, kurie universitete užima tam tikras pareigas ar dirba panašiose mokslo ar humanitarinių mokslų tyrimų institucijose.